[Mama Audra]:Atėjo paskutinė diena prieš krikštynas. Nuo ryto vyrą įdarbinau prie balionų maišo. Dukrytė lakstė paskui, mėtė ir sprogdino balionus, tampė mano skrupulingai siūtas griliandas. Aš pasišoviau kabinti papuošimus palubėse. Žinodamas, kokia kerėpla nuo mažens esu, mano vyras šia mintimi nebuvo sužavėtas. Tačiau pamatęs, kad manęs nesustabdys, tik nulenkė galvą ir toliau darbavosi prie balionų. …
[Mama Audra]:Atėjo viena iš tų dienų, kai gavau progą išsitraukti savo siurblį ir susitvarkyti namus. Vorai pas mus dažni svečiai ir šeima paprastai gerbia jų privatumą. Tačiau nežinojau, kad geriausiai jie sutaria su mano dukra. Po jos lovyte radau vieną atklydėlį ir deja, jam nepasisekė išvengti siurblio traukos. Mano vyras pamatęs šią sceną nepagalvojęs leptelėjo:– …
[Mama Audra]: Iš atminties pakilo vaizdai. Mažyčiai, taškelį primenantys kojų pirštukai, miniatiūrinės rankytės bei nosytė ir niurzgėjimą primenantis garsas. Šalia manęs gulėjo kruopščiai suvyniotas didžiausias pasaulyje turtas – dukrytė. Su vyru palinkę valandų valandas ja negalėjome nustoti grožėtis… Šitoks stebuklas! O tada ėmė skrieti laikas – dienos, mėnesiai peraugantys į metus. Štai ir du metai! …
[Mama Audra]:Šiandien perskaičiau mintį, kad voverės pamiršta apie 75% savo paslėptų riešutų atsargų. Pasidalinau šia įžvalga su vyrų ir gavau atsakymą: “Tie gyvūnėliai visai kaip tu! Pasirodo, neveltui tave vadinu vovere. Nors ne, tu pamiršti apie 90% visų savo minčių“. Jau žiojausi „atsišaudyti“ tokiai įžūliai minčiai, kai supratau, kad jis visiškai teisus! Mano telefonas užkištas …
[Mama Audra]: Kai laukiausi svajojau apie gyvenimą tapus mama. Internete eksponuojamos nuotraukos, kai mamytė, lyg Vogue viršelio mergina su plačiausia šypsena stovi prie vežimėlio ir rankose iškėlusi mažyli džiaugiasi gyvenimu. Nežinau, kaip toms deivėms likus vienoms su vaiku pavyksta taip susitvarkyti. Gal šalia pamiršo nufotografuoti vyrą, močiutę ar aukles? Man turint dvi rankas, dvi kojas …
[Mama Audra]:Išėjom su dukryte pavaikštinėti už kiemo vartų. Aš lėtai, o ji – visu greičiu pirmyn. Netoliese, už kampo, siauroj gatvelėj gyvena didelis gražus vilkinis šuo. Deja, jį prižiūri žmonės, kurie įsitikinę, kad šuns vieta narve, lauke ant grandinės. Taigi, kaskart net lapui nukritus jis ima loti taip, kad girdisi per penkis rajonus. Panašu, kad …
[Mama Audra]: Moteris – nuostabus gamtos sutvėrimas, galintis savyje užauginti gyvybę. Tačiau šis procesas neretai kūnui ir protui palieka pokyčius visam gyvenimui. Jau nėštumo metu organizmas ima kisti ir tai natūralu. Tačiau moteriai gali būti sunku susibendrauti su nauju vaizdeliu stovinčiu prieš veidrodį. Iš kur atsirado tas banginis su tokiu pilvūzu? Nėštumo metas man buvo …
Pirmoji švenčių dalis praėjo. Kaip ir kasmet pilvas papilnėjo, o burnoje vis dar žiaumoju nuostabiai gardaus tortelio gabalą. Ką gi, laikas pamojuoti 2020-tiems ir apkabinti 2021-us. Kiekvieni metai atneša kažką naujo ir tik nuo manęs priklauso ar daugiau liūdesio ar džiaugsmo juose patirsiu. Pasakytumėt prie ko čia aš? Juk kaip lemta taip nutinka. Visgi drįsčiau …
– Geros dienos, brangioji. Myliu tave! – padovandomas bučkį tarė mano nuostabusis vyras. Toks rytinis atsisveikinimas tęsiasi nuo draugystės pradžios. Širdį persmelkė jausmas, kad esu labai apdovanota turėdama šitokį vyrą. Nors buvo metas, kai tai buvau primiršau. Ir ne taip senai – kai tapau mama. Susilaukus vaikų pagrindiniai pjesės veikėjai tampa mama ir jos vaikas. …
Dovanos visuomet buvo laikomos neatsiejama švenčių dalis. Vaikystėje šventėms tėvai įteikdavo to, ko praktiškai trūkdavo – knygų, drabužių, dažų ar pieštukų. Tačiau močiutės dovanos buvo geriausios. Kartą ji pagamino skudurinę Onutę – mielomis siuvinėtomis akimis, skiautelių drabužiais ir net įsiūta medžiagine širdele. Šeimoje buvo įprasta dalintis rankomis iš širdies kurtomis dovanos. Tačiau mokykloje susirinkus po …
Veidrodyje pasirodė moteris. Šį kartą žvelgė ne prabėgom, kaip visada, bet atidžiai. Tik iš mėlynų akių ji pažino save. Nors ne, akys kitokios – laimingos. Įvertinus bendrą vaizdą ji ima save stebėti. Plaukai nebe tokie švelnūs ir blizgantys. Jie akivaizdžiai ilgisi plaukų šepečio kaip mergelė stovinti ant kranto ir laukianti jūreivio bernelio. Kaukė plaukams – …
Pagaliau, pagaliau, pagaliau! Šventės jau ant slenksčio. Ta proga, iš lauko nusprendėme įsinešti dar nuo praeitų metų augintą gyvą eglutę. Pirkome su mintimi, kad ji augs kartu su dukrele. Ak, tas fantastiškas gaivos kvapas! Mažylė strikinėja aplink kaip voverytė, vis mėgindama paglostyti žaliąjį grožį. „Duja, popa“, – įsidūrusi į eglės šakelę skundžiasi ji. Žiūriu į …
Pasaulis sustojo ir apsivertė. Taip tikslingiausia apibūdinti akimirką, kai tapau mama. Stinga laiko viskam – sau, vyrui, draugams, šeimai, buities darbams. Mano visatos epicentru tapo mažasis stebuklėlis. Su pasikeitusiu gyvenimo ritmu ilgai kovojau – bandžiau grąžinti save į rutiną, graužiausi, kad esu nuolat pavargusi ir nieko nespėju. Pagaliau suvokiau, kad taip nebegaliu. Kodėl netaupau tokio …
Atsiminimai Kalėdų laukimo laikotarpyje man tokie pat neatsiejami kaip cinamono, žvakės, kepamų sausainių ir žalios gyvos eglutės kvapai. Tomis paskutinėmis savaitėmis prieš metų šventes į mintis grįžta istorijos, iš kurių su šeima visada prisijuokdavom. Kaip tik šiandien, uždegus dar vieną advento vainiko žvakutę, į atmintį grįžo vienas spalvingas nutikimas. Buvo normali žiema. Sakydama normali, turiu …
Pirmosios valandos apglėbus savo mažytį ir gležną kūdikėlį. Ramybė ir laimingas vyras šalia. Tiesiog šeimos idilė. O tada… Buuuum! Duris garsiai atlapoja ponia Realybė. Ką daryti toliau? Kaip čia tas sauskelnes pakeisti? O kaip aprengti kai rankytės tokios mažytės? Vyrą pradedi spausti, kad ne taip viską daro, vaiką sulaužys benarstydamas. Rankos, kojos dreba, prakaitas pila… …