[Mama Ramybė]:
Ko išmoksta vaikas per pirmuosius savo gyvenimo metus, visi žinome. Vieni vaikai daugiau, kiti mažiau, bet dauguma išmoksta šliaužioti, ropoti, vaikščioti, sėdėti, valgyti, tarti pirmuosius žodžius, reikšti emocijas, juoktis, pasakyti ar parodyti, ko nori ir t.t. Kitaip sakant – visus būtinus išgyvenimui dalykus. Galima sakyti, kad tai yra visai nedaug, tiesiog keli būtini dalykai. Bet! Per pirmuosius gyvenimo metus vaikas išmoksta tiek naujų dalykų, kiek daugiau per visą gyvenimą toks produktyvus nebebus. Taigi, jis pasiruošia tolimesniam gyvenimui. Bet užteks apie vaiką. O ko išmoko mama?
Gimus vaikui, visi šeimoje ir draugų rate tik ir klausia, kalba, domisi vaikeliu. Jis būna šeimos žvaigždė (tikriausiai seneliams net daugiau nei tėvams). Bet kaip vaikas išgyvena viską naujai, taip ir jo mama pirmaisiais metais visko mokosi naujai. Taigi, ko pirmaisiais metais išmoksta mama?
Kadangi šis tekstas yra tik asmeninė nuomonė, patirtis ir įdomesnės įžvalgos, nekalbėsiu apie moksliškai pagrįstus faktus. Papasakosiu savo patirtį. Taigi, jeigu tikėjotės faktų, tada čia ir sustokime. O jeigu ne, pradėkime.
Pirmieji metai man buvo išbandymas, manau, kaip ir visoms naujoms mamoms. Ir galiu pasakyti, kad nei viena negimė Mama, mes jomis tampame. Nieko nėra panašaus kaip „duotybė“. Yra tik intuicija, žinios ir patirtis. Pirmas savaites ar pirmąjį mėnesį pagrindiniai jausmai, aplankantys tave, dažniausiai yra nežinomybė, baimė, daug meilės ir miego stoka. Vėliau emocijos gerėja, mažėja baimės ir nežinomybės (nes pradedi suprasti, ko tavo vaikas nori, kai verkia) ir daugėja meilės, nors atrodė, kad ji jau pasiekė viršūnę tik vaikui gimus. Bet ne!
Prabėgus metams, galiu pasakyti, jog kaip mama, aš labiausiai išmokau ne kantrybės (kaip daug kas sako), o nesavanaudiškumo. Tikrai nepasakyčiau, kad buvau savanaudiška prieš tai, oj, tikrai ne. Bet tas nesavanaudiškumas tampa tiesiog besąlygiškas. Labai keistas jausmas. Iš pradžių reikia prie to priprasti, susigyventi su tuo, o vėliau tai tampa tavo charakterio savybe. Atsikėlusi ryte pirmiausia pamaitini vaiką, tik tada geri kavą ir pusryčiauji. Kažkur einant pirmiausia pasirūpini vaiku, jį aprengi, patepi įvairiais kremais ir sudedi įvairiausius daiktus ir tik tada KAŽKĄ apsirengi pati ir bėgte į lauką. Vakare, net ir labai pavargus, pirmiau pamaitini ir užmigdai vaiką, o tik tada eini miegoti ir tu. Skamba kaip pareiga. Bet iš tikrųjų, taip nėra. Tai jausmas, kai tu nori duoti savo vaikui geriausią priežiūrą ir meilę.
Jeigu kas esate skaitę knygą apie penkias meilės kalbas, žinote, jog kiekvienas žmogus meilės išraišką supranta skirtingai, t.y. per penkis jos išraiškos būdus. Mano meilės kalba yra paslaugos ir laiko leidimas kartu. Tokią pat meilę aš bandau suteikti ir vaikui, kol suprasiu, kiek skiriasi jo meilės kalba. Taigi, man svarbiausia, kad vaikas būtų sotus, pamiegojęs, pažaidęs (gavęs dėmesio) ir atrodytų laimingas. Taip pat nepamirštu ir apkabinimų, bučinių, prisilietimo bei pamylavimų. Bet aš to nedarau ištisai visą dieną. Tai yra mūsų meilės valandėlės, per kurias mes pasidžiaugiame viena kita. Kitas laikas yra skirtas patenkinti poreikius ir vaiko ir savo, pažaisti ir pasirūpinti buitimi. Todėl, man labai svarbu jai suteikti „paslaugas“ ir duoti savo laiką. O po to būna mano laikas mano paslaugų pildymui. Tai ir yra nesavanaudiškumas. Ir jis yra besąlygiškas.
Ar pastebėjote, kokios mūsų mamos yra rūpestingos? Jos visada mumis rūpinasi pirmiausia, tik vėliau savimi. Manote, kad Jos tokios buvo ir iki Jūsų? Manau ne, Jos tada tiesiog buvo moterys, kurios visko norėjo sau (gerąja prasme), bet gimus Jums, jos išmoko nesavanaudiškumo. Nes Jūs buvote Joms svarbesnės nei Ji pati sau. Ir tai yra meilė. Tokia besąlygiška ir nesavanaudiška, kuri yra išmokstama ir daugiau niekada nepamirštama. Mylėkim savo vaikus ir savo mamas, nes Jos darė daug daugiau nei Jūs įsivaizduojate ar prisimenate.
